Išvada

Viską atiduočiau už gyvenimo išmintį,
Bet nieko neturiu - gimiau nuoga.
Viską atiduočiau už amžinos meilės žvilgsnį,
Bet nieko neturiu, esu kūne įkalinta.
• • •
Ką gi aš turiu? Amžinybę? Laisvę? Taip.
Ne tiek jau mažai.
<...>Aš imu tai, ko likimas neduoda,
Ir laužau vergo baimę.
Geriu pilną drąsos ąsotį
Ir negelbėju savo „kailio”.
Ir kai kartais suvokiu,
Kad mane įvarė į kampą...
Aš juokiuos iš savęs ir kitų,
Ir iš skausmo juokiuos, jis nevertas,
Kad verkčiau...



Man patinka

© Irena Barvydė - asmeninė svetainė
Draugai: nostalgija.lt, autoportalas.lt